Be cukrų? Nepridėta cukrų? O gal klaidingas teiginys?

STRAIPSNIO PASKELBIMO DATA, 15.04.2023

Kartu panagrinėkime su cukrumi susijusius teiginius apie maistingumą. Pastebiu, kad kai kurios teisės aktų nuostatos yra neaiškios ir neišsamios, sektoriuje jos nėra visiškai suprantamos, o rinkoje pasitaiko net klaidingo ženklinimo.

Vertindami šią temą remsimės Turkijos maisto teisės aktais, ES bendraisiais maisto teisės aktais, EFSA, FDA, WHO ir Codex Alimentarius.

1 dalis: Teiginys „be cukrų“

Pirmiausia pažvelkime į Turkijos maisto teisės nuostatą, kurioje nustatyta, kokius maisto produktus galima ženklinti teiginiais „be cukrų“ ir „nepridėta cukrų“.

Teiginių apie cukrų kiekį vartojimo sąlygos

Cukrūs	Mažai	Cukrų kiekis 100 g kieto maisto negali viršyti 5 g arba cukrų kiekis 100 mL skysto maisto negali viršyti 2,5 g.
	Be cukrų	Cukrų kiekis 100 g kieto arba 100 mL skysto maisto negali viršyti 0,5 g.
	Nepridėta cukrų	Maiste negali būti jokių monosacharidų ar disacharidų arba kito maisto produkto, pridėto dėl jo saldinamųjų savybių. Jei maiste yra natūraliai esančių cukrų, etiketėje taip pat turi būti nurodyta „PRODUKTO SUDĖTYJE YRA NATŪRALIŲ CUKRŲ“.

1 pastaba: Šiame straipsnyje nenagrinėjame teiginio apie mažą kiekį, nes supratus nuostatą „be cukrų“ bus suprantama ir nuostata apie mažą kiekį.

Kaip matome iš pirmiau pateiktos nuostatos, kad maisto produktą būtų galima apibūdinti ir ženklinti kaip „be cukrų“, jame gali būti ne daugiau kaip 0,5 % cukrų.

Nuostata aiški, tačiau norėdami ją suprasti turime pažvelgti į cukrų apibrėžtį.

Juk gali kilti klausimas: ar poliolius turėtume laikyti cukrais? Sorbitolis yra monosacharidas, o maltitolis — disacharidas.

Būtent šioje vietoje gali kilti painiava.

Pavyzdžiui, ar maisto produktą, kuriame yra maltitolio ir 0,3 g cukrų 100 g produkto, galima ženklinti kaip „be cukrų“?

Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turime pažvelgti į cukrų apibrėžtį.

Remiantis tuo, maisto produktą galima ženklinti kaip „be cukrų“, jei 100 g produkto yra ne daugiau kaip 0,5 g cukrų, nepriklausomai nuo to, ar jie yra natūraliai, ar buvo pridėti proceso metu.

2 pastaba: Turkijoje nė viename mums taikomame teisės akte nėra teiginio, kad ženklinimą „be cukrų“ būtų galima naudoti tik tuomet, jei į atitinkamą maisto produktą nebūtų pridėta cukraus.

Grįžtant prie pirmiau pateikto klausimo, maisto produktus su maltitoliu ar kitais polioliais galima ženklinti kaip „be cukrų“, jei tenkinamos šio teiginio sąlygos.

2 dalis: Nepridėta cukrų

1 DALIS [2.1]

Pereikime prie teiginio „nepridėta cukrų“.

Šis teiginys atrodo sudėtingas, o teisės aktai jo taip pat nėra visiškai paaiškinę.

Keturios institucijos — ES/EFSA, FDA, FAO/Codex Alimentarius ir WHO — šiame kontekste cukrus apibrėžia skirtingai.

Iš šių keturių institucijų griežčiausiai klausimą nagrinėja ir visiškai jį paaiškina FDA ir FAO/Codex Alimentarius.

Toliau pateikiamos šių keturių institucijų apibrėžčių ir gairių santraukos.

Visas pirmiau minėtas apibrėžtis ir gaires rasite nuorodų skyriuje.

Kadangi dabar nagrinėjame Turkijos maisto teisę, klausimą aptarkime pagal ją.

Atitinkama Turkijos maisto teisės nuostata suformuluota taip.

Teiginių apie cukrų kiekį vartojimo sąlygos

Cukrūs	Mažai	Cukrų kiekis 100 g kieto maisto negali viršyti 5 g arba cukrų kiekis 100 mL skysto maisto negali viršyti 2,5 g.
	Be cukrų	Cukrų kiekis 100 g kieto arba 100 mL skysto maisto negali viršyti 0,5 g.
	Nepridėta cukrų	Maiste negali būti jokių monosacharidų ar disacharidų arba kito maisto produkto, pridėto dėl jo saldinamųjų savybių. Jei maiste yra natūraliai esančių cukrų, etiketėje taip pat turi būti nurodyta „PRODUKTO SUDĖTYJE YRA NATŪRALIŲ CUKRŲ“.

Panagrinėkime nuostatą dalimis.

Nuostatoje sakoma:

Maiste negali būti jokių monosacharidų ar disacharidų arba kito maisto produkto, pridėto dėl jo saldinamųjų savybių.

Padalykime sakinį į dvi dalis nepakeisdami jo reikšmės:

1- Maiste negali būti jokių monosacharidų ar disacharidų.

2- Arba kito maisto produkto, pridėto dėl jo saldinamųjų savybių.

Atrodo aišku, tiesa? Negali būti mono- ar disacharidų. Ar tuomet turėtume suprasti, kad maisto produkte jokiomis aplinkybėmis negali būti mono- ar disacharidų? Tačiau čia kyla prieštaravimas, nes antroje nuostatos dalyje sakoma:

Jei maiste yra natūraliai esančių cukrų, etiketėje taip pat turi būti nurodyta „PRODUKTO SUDĖTYJE YRA NATŪRALIŲ CUKRŲ“.

Todėl susimąstome, ar tai nėra vertimo problema, ir pažvelgiame į originalią nuostatą ES teisės aktuose.

Pažvelgus į originalią nuostatą, formuluotės aiškios:

1- produkte nėra pridėtų mono- ar disacharidų

Taigi akivaizdu, kad yra vertimo problema. Iš to suprantame, kad turime domėtis, ar buvo pridėta mono- ar disacharidų, o ne tuo, ar jų yra maisto produkte.

O KAIP POLIOLIAI? JIE NEMINIMI!

Pažvelkime į tokį pavyzdį:

Įsivaizduokite maisto produktą, kuriame natūraliai yra 5 % cukrų ir į kurį pridedama maltitolio. Kaip tokiu atveju reikėtų pateikti teiginį apie maistingumą?

Kadangi maisto produkte yra 5 % cukrų, jo negalima ženklinti kaip „be cukrų“.

Kadangi pridėta maltitolio, jo taip pat nereikėtų ženklinti kaip „nepridėta cukrų“, nes maltitolis yra disacharidas, o šiam teiginiui skirtoje nuostatoje nurodyta, kad disacharidų negalima pridėti, ir nėra formuluotės, pagal kurią polioliai būtų išskirti.

Tačiau ar tai logiška?

Jei cukrų kiekis maisto produkte yra ≤ 0,5 %, pridėjus maltitolio galima vartoti teiginį „be cukrų“, bet ne „nepridėta cukrų“. Nesant mokslinio pagrindimo, tai yra prieštaravimas. Todėl į antrą atitinkamos nuostatos dalį, kurioje apibrėžta „nepridėta cukrų“, turėtų būti įtraukta išimtis polioliams.

Ar teisės aktus nagrinėjantis gamintojas turėtų mąstyti taip?

„Prie teiginio ‚nepridėta cukrų‘ nėra informacijos apie išimtį polioliams, tačiau pats pavadinimas sako ‚nepridėta cukrų‘, o polioliai neįtraukti į cukrų apibrėžtį, todėl galiu taip ženklinti produktą ir tuomet, kai į jį pridedu poliolio.“

Teisės nuostata turi būti aiški ir suprantama. FDA* ir Codex Alimentarius šį klausimą išdėstė aiškiai ir suprantamai** bei nurodė, kad minimos pridedamos sudedamosios dalys negali būti cukrūs. Kadangi atitinkama Turkijos maisto kodekso nuostata nepaaiškina „kalbu apie cukrus“, asmenims, kuriems ji taikoma, neaišku, kaip elgtis.

*Atitinkama FDA formuluotė:

Posakiai „nepridėta cukraus“, „be pridėto cukraus“ arba „cukrus nepridėtas“ gali būti vartojami tik tuomet, jei:

(i) Perdirbant ar pakuojant nepridedama jokio kiekio cukrų, apibrėžtų § 101.9(c)(6)(ii), arba kitos cukrų turinčios sudedamosios dalies, kuri funkciškai pakeičia pridėtinius cukrus; ir

(ii) Produkte nėra sudedamosios dalies su pridėtiniais cukrais, pavyzdžiui, džemo, drebučių ar koncentruotų vaisių sulčių; ir

**Atitinkama Codex Alimentarius formuluotė:

(a) Į maisto produktą nepridėta jokių cukrų (pavyzdžiai: sacharozė, gliukozė, medus, melasa, kukurūzų sirupas ir kt.);

2 DALIS [2.2]

Dabar pažvelkime į antrą pirmosios nuostatos dalies atkarpą.

Teiginių apie cukrų kiekį vartojimo sąlygos

Nepridėta cukrų	Maiste negali būti jokių monosacharidų ar disacharidų arba kito maisto produkto, pridėto dėl jo saldinamųjų savybių. Jei maiste yra natūraliai esančių cukrų, etiketėje taip pat turi būti nurodyta „PRODUKTO SUDĖTYJE YRA NATŪRALIŲ CUKRŲ“.

Maiste negali būti […] kito maisto produkto, pridėto dėl jo saldinamųjų savybių.

Ši formuluotė atrodo aiški ir ją galima suprasti taip, kad į maisto produktą negalima pridėti kito maisto produkto dėl jo saldinamųjų savybių.

Tačiau reikia užduoti tokius klausimus:

Kaip priežiūros institucija nustatys, kokiu tikslu į maisto produktą pridėta tam tikra sudedamoji dalis?

Pavyzdžiui, kaip gamintojas turėtų ženklinti savo produktą, jei į jį prideda medaus?

Jei gamintojas prideda medaus saldinimo tikslu, ženklina produktą kaip „nepridėta cukrų“ ir vėliau jį tikrina priežiūros institucija, koks sprendimas priimamas?

Jei gamintojui pasakoma „naudojote medų saldinimui, todėl ženklinimas ‚nepridėta cukrų‘ prieštarauja teisės aktams“, o jis atsako „ne, medų naudojau kaip rišiklį, užpildą arba dėl jo funkcinių savybių“, kaip elgsis priežiūros institucija?

Juk kito žmogaus ketinimų iš minčių perskaityti neįmanoma.

Todėl ši nuostata atrodo nepaaiškinta ir paliekanti galimybių piktnaudžiauti.

Situacija medaus pavyzdyje taikoma ir vaisių sulčių koncentratui bei panašiems produktams, kurių galima pridėti cukrui pakeisti.

Ar parduotuvių lentynose yra prekių ženklų, kurie tuo naudojasi?

Pirmiau minėjome, kad FDA šį klausimą nagrinėja griežčiau ir aiškiau.

Iš toliau pateiktos FDA formuluotės matome, kad tokie produktai kaip medus aiškiai laikomi cukrais.

Taigi FDA apibrėžtis aiškiai užkerta kelią šiai situacijai, kurioje galima piktnaudžiauti ir techniškai neįmanoma nustatyti pažeidimo.

Kaip ir FDA, Codex Alimentarius taip pat aiškiai apibrėžia šį klausimą.